…?…

KOMPLEKSAI bjauriausia kas tik gali būt. Bet nuo to neapsaugotas nė vienas. (Gal tik draugai savimylos)

Kad ir kaip šlykščiuosi savimi (dėl tų kompleksų), negaliu apie juos pamiršt. Atrodo nebekalbėtum apie tai ir viskas. Kaip ir nėra bėdom. Bet jie lieka ir atgyja, pavirsta dideliu ir siaubingu monstru, kai atsiduriame (ne, negaliu kalbėt už visus. Juk kiekvienas esame unikalus) Kai aš atsiduriu tarp žmonių… Jei tai labai artimi giminaičiai - tiek tos,,,, Jaučiuosi nepatogiai, bet tas pabaisa nebūna toks didelis ir galingas….

Giminės lieka giminėmis ir artimaisiais. Kurie galbūt ir patys turi tą patį (kompleksą). Aš paveldėjau tai iš jų…. Tačiau kaip nuėjus į viešumą elgtis natūraliai ir apsimesti kad tavęs niekas nestebi? Tarkim. Puikus oras. Savaitgalis. Ir tau pasiūlo nulėkt prie ežero… Pirma visą valandą bandai grumtis su vidiniu noru kuris rėkte rėkia: „Kvaile, jau 3 vasaros mėnesiai praėjo, o tu dar į vandenį nebuvai panėrus“. Po to kai tai išgirsti ne iš savęs (ne iš vidaus), o į tave… Nusispjauni. Rengiesi, Mąstai (Ten juk bus tiek žmonių, bet nieko, reikia) Paprastai tuo ir baigiasi mano maudynės. Nueini, paskaitai knygą kol kiti mirksta ir pareini mano. (Juk tiek jaunimo, kuris pamanęs mane pusnuogę užjuoktų. Aišku ne tiesiai man į akis, tarpusavy pasišaipytų) Džiaugiuosi, kad padariau teisingą sprendimą ir nelindau į tą šlapią daiktą, kai ateina klasiokės ar šiaip draugai, pažįstami… Jau jos tai nenutylėtų, pasakytų į akis (Na ok, kalbu apie konkrečius žmones). O kadangi man labai LABAI labai rūpi kitų žmonių nuomonė apie mane Nesvarbu pažįstu aš juos ar ne….

Bet būna dar ir taip, kad po valandos įkalbinėjimų aš pagaliau atsiduriu vandeny. (Pripažinsiu, buvo fantastiškai gera…) Savaime suprantama, nuolatinis galvojimas apie savo išvaizdą, nors ko gero ten niekam ji nerūpėjo, vargino ir neleido iki galo atsipalaiduot. Kiekvienas kreivesnis žvilgsnis į mane trikdė, bet likau gyva. Tai gal ir nereikėtų taip jau kompleksuot. Bet tokia jau esu – nepakeisi… Na, galėtų mylimas žmogus, (bet kadangi tokio nėra), tai dar ilgai teks kankintis su tuo vienai… xD

O kokie kompleksai?: Pigmentinės odos dėmės, figūros neproporcingumas, alergija (truputis mažyčių spuogelių) ir vienas baisiausių būnant pusniuogiai – balta oda, kurios patamsint tiesiog neįmanoma…

Kalbu apie labai stiprią draugystę tarp vaikino ir panelės. Jokiu būdu ne apie meilę. Apie pačią paprasčiausią draugystę.

Norint prarast draugą reikia tiesiog jį įsimylėt. Gal ir absurdiškai skamba, bet tai tiesa. Išties, tai labai ilgai mąsčiau ar net verta pradėt rašyt šia tema, bet kai viską apsvarsčiau, garsiai pamąstyt man bus sveika…

O kodėl manau, kad užtenka tik pajust šiltus jausmus ir draugystės it nebūta? Norit argumentų - suprantama… Na tarkim, kad keletą metų mergaitė ir berniukas (DRAUGAI) žaidė vienoje smėlio dėžėje, kartu ėjo į mokyklą, susitikę prisikviesdavo draugų ir smagiai leisdavo vaikiškas dienas. Po to jie užaugo. Susitikus apsikabindavo, šnekučiuodavosi, kartu eidavo pasivaikščioti, lankydavosi vienas kito namuose, bet tik iš draugiškų paskatų, mat jie tapo ( LABAI GERAIS DRAUGAIS). Susikvietę savas kompanijas eidavo į vakarėlius, kalbėdavosi, vienas kitam nerodydavo savo kaprizų ir užgaidų. Bet po vieno tokio susitikimo vaikinas pasako “Tu man labai patinki, ar norėtum su manimi draugauti?” Šypsena jaunuolio veide ir viltis širdyje. O jau čia ir prasideda… Yra du keliai. Ilgasis ir labai labai trumpas iki tos sužlugdytos draugystės.

• Pastarasis prasidėtų merginos tokiu pat pamąstymu kaip kad dabar maniškis…. O kas kai mes išsiskirsim?…. Arba, “Juk mes buvome gerais draugais, gal tokiais ir likime?” Ir daugybė pasiteisinimų, su tiesiu atsakymų “NE” - Bet ir čia jau tos geros draugystės pabaiga, slenkstis ar kaip kitaip tai pavadinti. Baigsis draugiški apsikabinimai, nuoširdūs pokalbiai, pasivaikščiojimai dviese. Tiesiog panelė bijos, kad vaikinas tai gali suprasti, kaip kažkokią suteiktą viltį, dar vieną šansą. O vaikinas gali užpykti, kad mergina jį atstūmė, pažemino. (Juk tikrai vaikšto po pasaulį tokie vaikinai, tikrai vaikšto).

• Tuo tarpu atsakymas “TAIP, aš sutinku” tik nutolina visą šitą reikalą, kuris bus tik dar skausmingesnis. Šiuo aspektu “TAIP, aš sutinku” nelabai galiu ką pasakyt iš patirties, nes tikrai neturiu savo gyvenime tokio pavyzdžio… Tačiau, galima įsivaizduoti, juk esu mačiusi daug porų, kurios po to prieina skardį. Tai gi, gyvas pavyzdys: Panelė draugauja (rimtai) su vaikinu. Po metų (ar dar trumpiau) prasideda “O aš manau, kad kitaip būtų geriau” (Ir ne todėl, kad jis ar ji tikrai taip mano, o vien iš principo). Po kitų metų, tylios mintys (O tas/ta yra  dar fantastiškesnis už maniškį). Priėjom prie 3 metų? Mes šaunuoliai, bet patarlė sako: “Meilė trunka 3 metus” Jei pora ištveria 5/6 metus manot viskas toliau bus puiku? Toli gražu. Mano duodamu pvz, jie jau buvo išsiskyrę 3 kartus. Bet jausdami vienas kitam trauką, pripratimą vėl kartu…. Bet juk vien įpročio šeimai sukurti nepakanka… Todėl pasimaišo kitas ar kita ir ta aukso vertės draugystė, kurią mūsų pora pradėjo bendroje smėlio dėžėje, tapo ne kuo kitu, o tik priekaištais. “Ji mane išnaudojo”, “Jis buvo tikras mažvaikis”, “Jai tik reikėjo mano pinigų”, “Jis net nesupažindino su savo giminaičiais” ir t.t. ir t.t. it pan.

Argumentai manau labai aiškūs. Suprantama, VISADA yra išimčių, tačiau kiek? Vienetai? Taigi, nori prarasti draugą? Įsimylėk jį ar ją…

“Žinai, tu pats mieliausias ir brangiausias, bet… Na žinai, jis toks… Brandesnis… Vyresnis…” . Tokį tekstą pateikė daydsil, labai savikritiškas blogo pildytojas. Viename iš savo įrašų paprašė išversti šią užuominą į jam aiškią kalbą. Kadangi jis eina prieš visus, tai kad ir ką berašyčiau vistiek neįtiks, bet aš bent jau pasistengsiu išsakyt savo nuomonę šituo klausimu….
Pradėkim mano komentaru kurį rašiau jam…

1. “Žinai, tu pats mieliausias ir brangiausias, bet… Na žinai, jis toks… Brandesnis… Vyresnis…” . Dabar pasvarstyk visai kitaip, ne taip, kaip TU parašei apie šiuos žodžius. Tau buvo (14m.) ir tu tylėjai, jai nieko nesakei, na, kad tau nepatinka tos kvailos užuominos ir pan, ir jai spėju buvo ne ką daugiau, todėl ji nesuprato, kad tai KVAILA…”

2. Na, o dabar aiškinsimės smulkiau:

• “Žinai” - paprastai tai sakoma, kai norima, kad žmogus nesinervintų sužinodamas kokią nors žinią, tai lyg smegenų paruošimas smūgiui…. Toks žodis priverčia pamąstyti ir prisiminti, “o gal ir man taip jau buvo?” “

• “… tu pats mieliausias ir brangiausias…” - prisimenama apie kartu praleistas akimirkas, norima parodyti, kad esi branginamas ir tikrai neužmirštamas… Tai lyg paguoda….

• “…,bet….” - o čia jau prasideda aiškinimas, kuris turėtų būt ganai aiškus (ne veltui juk vadinamas, aiškinimu). Šiuo atveju žodis bet reiškia, prieštaravimą prieš tai pasakytai minčiai. Galbūt norėta pasakyt, kad šios eilutės autorių, šiuo atveju tą jaunutę panelę, domina ne tik mieli žmonės. O kaip toliau ir matysi, vyresni….

• “Na žinai, jis toks…” - Kyla klausimas koks? Po neužbaigtos minties ženklų (…) sužinom, kad kalbama apie kitokius nei kad tu daydsil. Ir vėl kartojuosi - “na žinai” - turėtum įsivaizduot ką ji sako…. “žinai” - juk tu protingas ir turėtum suprasti, kad merginai patinka ne tik tokie kaip tu.  Toliau, “jis toks…” Koks? —>

• “Brandesnis…” - kas reiškia sumanesnis, moka geriau elgtis su panelėm, gal net turi patirties, yra atviresnis. Dar galima būtų paklausti kokią brandą mergina turėjo galvoje…. Lytinę ar išminties.  Bet greičiausiai išminties.

• “Vyresnis…” - na, o čia manau jau ir taip aišku. Vyresnis vadinasi ne 14 (juk tau tada buvo būtent tiek).

3. O kodėl miksėjo ir nepasakė tiesiai į akis? Be užuolankų? Jį jauna, kaip ir visi jaunuoliai bijo reakcijos kuri būtinai bus…. Juk nemalonu pamatysi, kad įskaudinai mylimą žmogų. O jauni žmonės (14m. juk dar labai jauna) skausmą priima kur kas labiau nei kad suaugusieji. Kurie supranta, kad kartais taip būna net geriau. Aišku dabar tu to gal ir nesuprasi, nes esi vyresnis, kadangi turi aštrų liežuvį, tikiu, kad atsikerti, sakai viską tiesiai, bet prisimink kaip elgeisi būdamas tos mergaitės metų, nejau įsimylėjęs pylei viską į akis? Jei taip, tada tai net nebuvo meilė. Nes ji dažnai pakerta kojas, užspaudžia gerklę ir tada įstengi tik miksėt….

Ir dar vienas niuansas, kodėl šito dalyko, turiu galvoj apie užuominas, neišsiaiškinai su ja? Ko gero todėl, nes buvai dar jaunas ir nesupratai šito dalyko, kaip ir ji… Nesuprato, kad kalbėti užuominom apie rimtus dalykus, nereikia, nes liks nesuprasta - kaip ir atsitiko…. Bet jei tik tu būtum pasistengęs, nevaidinęs pernelyg nuskriaustos, niekam tikusios asmenybės, ir pats būtum tai išsiaiškinęs.

Tai va, tokia mano nuomonė. Tiksliau vertimas iš lietuvių į Daydsil kalbą pavyko ir bus suprastas būtent taip, kaip aš ir noriu. Viliuosi, nepeiksi mano nuomonės…. Nes kaip ir spėju šitas visas dalykas tau ne-pa-ti-ko… Sekmės Daydsil, sėkmės

Kodėl žmonės be patirties gali duoti nemažai patarimų ir dar labai gerų patarimų. Nesakau kad aš esu gavusi tokių, bet kažkaip sugebu pati juos dalinti aplinkai…. Pirma maniau, kad tik beriu savas mintis ir tiek, o pasirodė, kad tai padeda kitiems, kiek žinau, tai net labai…

Turiu keletą jaunesnių draugių, kurios dar tik pradeda gyvent meile… Susirašinėjant jos pasakoja man apie savo išgyvenimus, kai prieina liepto galą, paprastai viliasi, kad gaus patarimą. Na, bet esmė šito įrašo ta, kad nusprendžiau pasitart su kitais…. Todėl manau bus geriausia jei parašysiu ką joms atsakau, o gal pasirodys, kad atsakymai, neturint patirtie, yra beverčiai….

- Jaučiu, kad aš jį pamilau, bet kaip man elgtis su…. (su dabartiniu vaikinu) (Maždaug tokia esmę surašė draugė)

-Neskubėk. Dabar esi apimta euforijos, pasitenkinimo. Juk puikiai praleidot laiką…. Bet po kurio laiko gali ir persigalvot ;)

Labai malonu, kai atrašo, kad patarimas tikrai buvo efektyvus. Bet kaip žmogus apsoliučiai be patirties gali duoti tokius patarimus?

Lyja, nėra ką veikt… Tai ir vėl blogą prisiminiau. Nors nelabai suprantu kam jis man aplamai reikalingas o.O Žinia tokia kad baigiau mokyklą. Jergau, banalu, bet tikrai liūdna…

Egzaminai

Tai va. Egzų maratonas buvo gana paprastas, bet kaip matau galėjau ir labiau stengtis. Dėl keleto dalykų teko net vergti…. Tiek metų mokaisi, o gauni šnipštą…. Penki egzaminai, gaila kad dar braižybos nepaėmiau - sakė nebuvo sunku, o ją tai tikrai mokėjau vidurinei.

Išleistuvės

Po to žinoma seka išleistuvės. Kurias kažkas turi surengt Ir čia vėl aš įlindau….  Aišku galėčiau čia ilgai pasakot ką ir kaip dariau, bet tiems kas niekada nieko nedaro, būtų kančia skaityt…. Na, o tiems kam vis dėlto įdomu, galiu minimaliai aprašyt ką man teko daryt < Susitariau su kunigu dėl bažnyčios, nes šiemet būtent ten vyko ceremonija. Dariau kvietimus mokytojams ir svečiams, organizavau salės puošimą, pasiūliau ir padėjau su karieta ir akliais, kuriais vežėm mokytojas. Rinkau pinigus, dalyvavau ir vedžiau kiekvieną tėvų susirinkimą. Siūliau mintis, vykdžiau jų norus ir pasiūlymus. Bendravau su direktorium, dar reikėjo suruošt mokytojom mini baliuką ant ežero kranto, na ir daug menkniekių….> Tai va, šventė ir antroji jos dalis praėjo + - ne priekaištų. Visi buvo laimingi ir džiaugėsi švente, o aš džiūgavau nuo jų šypsenų.

Stojimai

Taip, surašiau patį ilgiausią sąrašą. Svajonė aišku gavo pirmenybę (kultūros vadyba). Bet jau dvi dienos, kaip bandau taikytis su VPU - Edukologija…. Aplinka tiesiog rėkia, kad tai būtent man, bet aš taip norėjau to renginių organizavimo, kad kaži ar jau ir susitaikysiu….

Esu pikta

Ir esu pikta, na, ok, pavydžiu tiems, kas nesimokytadi egzus išlaikė labai gerai, tiems, kas įstojo ten kur svajojo visą gyvenimą, tiems, kas mokysis mėgiamame mieste, tiems, kas aplamai yra laimingi….. ;[[[

Buvau labai apleidusi blogą, todėl dabar jau net ir nežinau kuo ko pradėt…

Vasario mėnesį labai sirgau, bet daktarė nustatė kad tai tik gripas… Į mokyklą nėjau, praleidau vasario 14 d. renginį, liūdėjau, žinoma, bet tikėjausi kad greit pasveiksiu. Savaitgalį su mama nuvažiavau į kaimą, aplankyt močiutės ir labai sergančio senelio. O grįžusi nusprendžiau kad aš visai nesveikstu, todėl vėl apsilankiau pas gydytoją,,, Ir( kaip ir galima buvo tikėtis) pasirodė ligos komplikacijos - plaučių uždegimas…. Sužinojus kad reiks gult į ligoninę (net kojas pakirto………)

Vakarai buvo labai liūdni, nuobodūs. Buvau vyriausia skyriuje, o palatoj - viena… (Bet tai sakyčiau gan gerai). Kitą dieną atėjo draugės aplankyt Atnešė gėlę (gerberą - aš jas dabar dievinu) ir atviruką… Po kelių dienų susirašiau su dar keliais draugais, nes labai norėjau kad jie ateitų… Ir jie atėjo, (džiaugiuosi kad turiu tokių nerealių ir gerų draugų…) Juokėmės, kalbėjom ir šiaip smagiai leidom laiką ligoninėj… Aš jų buvau nežmoniškai pasiilgusi,,,,(visų trijų). Smagu būdavo kol tėvai atvažiavę ar draugų yra, bet vakare… Dar dieną visai nieko, seselės su vaistais, masažai, šildymai - nors pasivaikščiojau. Bet nuo vaistų ir lašalinių per 10 d. nemažai priaugau ir nuo to laiko dabar nuo bet ko svoris auga, nors visi sako kad dabar geriau atrodau negu ankščiau (liekna ir sudžiūvus) bet man jau per daug (59 kg. siaubas)…

Kovo trečią mirė senelis, nuo ko tiksliai net nežinau, nes labai daug kuo sirgo… Tik sugrįžusi iš ligoninės dar tik po vienos dienos mokykloje vėl 3 dienas ten nėjau… Kaime padėjom tvarkytis, gaminti, plauti, valyti ir panašiai. Močiutė buvo be jėgų… Liūdna prisimint…

Gegužės 16 d. Varėnoje vyko ilgakasių konkursas “Ilgakasė Varėna 2008m”  Prieš patį renginį buvo plaukų matavimas(74 cm), registracija, repeticijos… (Man patiko). Maža to kad buvau vyriausia konkurso dalyvė, tai dar ir pirmą numerį išsitraukiau… Pats konkursas praėjo tobulai. Prisistačiau dainuodama “Gintarus”. Kadangi tema buvo UNDINĖS tai teko pačiai ir drabužius siūdintis… Tik neteisinga buvo kad 5 metų mergytė laimėjo visus apdovanojimus už drabužius, nors visi puikiai žinojo, kad jai viską paruošė jos mama, o ji yra menininkė…

Iki birželio 11 gyvenimas tekėjo savo vaga. O tą dieną man sukako 18 metų, bet nesijaučiau tokia laiminga…(Gal jau buvau pavargusi nuo šventimo). Nes gimtadienį švęst pradėjau GEGUŽĘ. Kai grįžo pusbrolis iš Airijos. Man padovanojo laikrodį. Beje, pati sau taip pat pasidovanojau dovaną (Džiaugiuosi…) Draugės padovanojo didelė dėžę kurioje buvo pakabukas su grandinėle. Sidabrinis su mano inicialais D ir S. Atsidarantis, ko geriau ir norėt Tą dieną dar gavau  mp3 grotuvą ir pinigų. Tai va - toks buvo mano gimtadienis. Tiesa, kitą dieną dar ir klasė pasveikimo, tik gaila kad ne visi buvo…

Na o birželio18 su “SERBENTA” buvom išvykę prie Lavyso ežero. Nors ir lijo, bet buvo nuostabu… Tikiuosi niekada neužmiršiu to vakaro… Padainavom, šokom, na, vedėm eilinę vakaronę… Pakviečiau šokst vieną nuostabaus grožio vaikiną, kažkaip netyčia jis pas mane apsidūrė…  Kadangi jis kur kas aukštesnis už mane, tai teko pakelt galvą kad matyčiau jo veidą,,, (Jo akys labai gražios…) Po naujokų įšventinimo į jų tarpą jis mane užkalbino… Linas labai šaunus vaikinas, išmintingas, filosofas… Nuostabaus charakterio žmogus… Vakare žaidėm tinklinį, Linas grojo, o mes dainavom, susipažinom ir su kitais vaikais iš ten… Buvo šaunu

27d. per Jonines dainavom Žiūrų kaime. Aš ir Andrius stovėjom vartuose ir pylėm vandenį… Man patiko kad buvau matoma, (gal ir savanaudė, bet tokia jau aš…) Vakarop atėjo mūsų mylimieji skautai… Joninės buvo kaip joninės: dainos, šokiai, žolės, visi kartu, laužas ir t.t. Nepamirštama…

O dar po to aš ir Agnė kovojom ir laužėm galvas bei nervus kad tik dar kartą ir deja paskutinį galėtumėm nuvažiuot į Lavysą pas savo naujus draugus… Vargais negalais susitarėm su mokytoja ir jų vadovu kad mus pasiimtų iš S. Varėnos… Kokia laimė buvo matyti mokytojos kieme stovinti furgonėlį - buvo puiku, jaučiausi nuostabiai visiems padariusi gerą darbą Ten taip pat laikas praėjo labai greitai.

2008-07-04 dalyvavom kultūros centro atidaryme. Dabar jie labai gražūs, tik salė gal kiek mažoka…

Dainavo daug Varėnos raj. atlikėjų - buvo smagu… Dar buvo ir Urtė, Eva, Žygis ir pan.

Tai taip trumpai perbėgau per trumpą savo gyvenimo atkarpą….

   Nors dar iki šimtadienio pora savaičių, bet galvą jau dabar skauda. Nežinau ar jūs tai patyrę, bet patikėkit sunku viska galvot ir žinot kad savo mintį reikia paruošt supper, nes kitaip niekas net nepasidomės - o šito aš nenorėčiau…

   Man mano idėja labai patinka. Man visiškai neįdomu ką kas darys ant scenos. Bet mūsų klasė sugalvojom laivo idėją, todėl aš sumaniau padaryt laivo restoraną. Kol 12-okai ir mokytojai stebėtų pasirodymus, tai restorano “Gal po 100 gramų?” personalas juos aptarnauja, kreipdamiesi oficialiai… Būtų sunku, juk jie mūsų draugai, bet verta

   Padavėjų aprangos: Auštai supinti plaukai, baltinukai, juodi trumpi sijonai/klasikinės kelnės, aukštakulniai… Vaikinai-Baltiniai ir kostiuminės kelnės.

 Neseniai perskaičiau vieną labai gerą knygą “Melynas ežeras šiandien žalias”. Ji buvo tokia įdomi, kad ją sukrimtau per dvi dieneles… aišku, kad geresnis ir greitesnis skaitytojas tai būtų padaręs ir per vieną vakarą. XD

 *** 

 Tai knyga apie vokietaitę Džizelą. Ji buvo labai stropi ir gera mokinė. Motina iš jos reikalaudavo kruopštumo ir atsakingumo. Tačiau vienos draugės 18 gimtadienio metu ji padaugino ir susipažino su jai tada pasirodžiusiu labai simpatišku vaikinu. (Galite suprasti kas vyko toliau…) Jie atsidūrė automobilyje, atsilenkė sedynes ir… Jis paklausė ar gali tai padaryti, ji nesipriešino, tik prisiminė apie kontraceptines priemones ir prezervatyvus, tačiau jie jų nenaudojo… Susivokę ką daro jie liovėsi.

 Po kelių dienų mergina suprato, kad Georgo ji nemyli, jis tik šiaip jai patinka, todėl santykius su juo nutraukė, apie tai ne vieną kartą jai buvo užsiminusi ir motina. Jis tikėjosi kad ji pastojo ir jau kūrė jų ateities planus, tačiau tada jo planai sugriuvo…

  Kai po mėnesio ji pastebėjo kas vyksta, suprato, kad jau nebegalės pasidaryti aborto, buvo per vėlu… Ji ilgai svarstė ar gimdyti, o gal visgi pabandyti tai padaryti! Praėjus keliem mėnesiams ji apie nėštumą pranešė draugėms vėliau ir motinai. Ji savaime aišku įsiplieskė, tačiau neleido dukrai atsisakyti kūdikio. Džilelos Motina pradėjo ruošti kambarį naujam gyventojui.

 Po Irenos(Gr. taika) gimino, namai vėl tapo pilni gyvybės, tačiau Džizelą erzino tai, kad jos dukryte rupinasi jos motina, o jai liepdavo tik ilsėtis… Vieną kartą ji užtiko motiną sakant savo dragėms: Tai stebuklas, kadangi aš po Džilolos gimimo nebelalėjau turėti vaikų Dievas man atsiuntė Ireną. Tuomet Džilela neištvėrė ir pasakė motinai kad jaučiasi lyg motina donorė. Kuomet toji įsižeidė pasakė: “Paziūrėsim kaip susitvarkysi viena” ir dingo iš namų. Pirmąją dieną Irenos motina paskambino į mokyklą ir apsimetė neva serganti, tačiau visą dieną laužė galvą ką veikti su savo vaiku. Juk tai ankščiau už ją darydavo jos motina. Kitą dieną ji nusprendė mažylę atsinešti į mokyklą. Visi buvo apstulbę.

 Po abitūros egzaminų ji su klase išvyko į salą prie jūros. Ten susipažino su Manueliu. Ji pamilo Manuelį ir jau svajojo…tačiau jis panatė jos piniginėje Džilelos ir Irenos nuotrauką. Jis pagalvojo kad tai jos mažoji sesutė, tačiau Džizela negalėjo jam meluoti ir pranešė kad tai jos duktė.

Savaime aišku, kad Manuelis įsižeidė ir pabėgo. Paaiškėjo, kad jis tik eilinis mergišius gražuolis.

 Grįžusią namo ją pasitiko tėvas motina ir dukra… Tada ji išgirdo motiną pirmą kartą sakant Irenai: Žiūrėk, ten tavo MAMA. Ji visada sakydavo ten Džizela, ar ką panašaus, bet tik ne tavo MOTINA.

 Džizelos tėvai pranesė kad keletui dienų išvažiuoja atostogų, todėl ji su savo dukryte galės pabūti vienos. Juk dabar Džizelai 3mėnesiai atsostogų.

 Ji su Irena nuvažiavo prie jos mėgiamo ežero, kuris kiekvienu metų laiku keisdavo spalvą.Šaindien ežeras buvo mėlynas.  Jos atsisėdo ant akmens skiriančio vandenį nuo pakrantės ir tolumoje pamatė Georgą-Irenos tėvą. Ji pasišaulė jį šalia ir paklausė:

-Ar tai tavo ežeras?

-Taip,-atsakė jis.

-Jis visada keičia savo spalvą.

-Žinau…

***

Jeigu jūs ją perskaitytumėt pajustumėt savo kailiukais tą ką aš jaučiau. Kokia šiluma užlieja kūna… Kai gyveni kartu su ta “gera” mergaite ir jauti kas ir kada ją pradės erzinti… tai tiesiog neapsakomas jausmas…

Prabudau ryte ir pajutau, kaip pro langą padvelkė šaltas vėjo gūsis… oro drėgmė… gaivumas…

Pažvelgiau į tolį ir pamačiau apkritusius medžių lapus, plikas jų šakas, laužomas vėjo, ir gausybę spalvų… Mintyse ištariau” Vasara”… Aš gerai žinojau, kad diena bus saulėta, šilta ir kupima džiaugsmo…

Vos po kelių savaičių…negaliu patikėt, kad man dabar jau 17 ir teks žingsniuot į 11 klasę… Dvyliktokų išleistuvės, šimtadienis… ir visa tai ant mūsų,atrodo, dar tokių mažų pečių. O jau po kelių metų juodi vaikinų kostiumai, plačios įvairiaspalvės merginų suknios, mokytojų kosliumėliai… Prašmatnios abituriemčių šukuosenos ir makiažai… Teks suaugti ir palikti draugus ir pagrindinę gyvenimo mokyklą… O iš jos dar tiek galėtume išmokti… Ašarų lašeliai ant skruostų… ir netikras džiaugsmas, šypsenos, dovanos ir puokstės gėlių… Juk tai reikalinga, kad akyse sužibėtų džiaugsmo spindulėlis…o širdis vistiek lieka aplieta šūriom ašarom…

Manot, kad aš nežinau? Patikėkit… nors man dar liko keli metai, tačiau kiekvienais metais matau apsiraudojusius mokinius ir jų mokytojus… kiekvienais metais aš būsu šalia jų… Kartais ir mano akys parausta, tačiau turiu tvardytis, laikytis, juk tai jie išeina, ne aš… Aš jiems tik dainuoju, daugumos net nepažįstu, tačiau…